Kalis – vienas svarbiausių augalų mitybos elementų, turintis didelę įtaką derliaus dydžiui, jo stabilumui ir augalų atsparumui nepalankioms sąlygoms. Kartu su azotu ir fosforu jis sudaro subalansuotos augalų mitybos pagrindą. Ypač kalio reikšmė išryškėja augalams patiriant stresą – sausros, temperatūrų svyravimų ar ligų plitimo metu.
Augalams svarbiausias yra judrusis, arba mainų, kalis (K₂O), kuris iš dirvožemio tirpalo gali būti tiesiogiai pasisavinamas šaknų. Jo prieinamumas priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, organinės medžiagos kiekio, drėgmės režimo ir gebėjimo išlaikyti maisto medžiagas. Lengvesniuose dirvožemiuose kalis lengviau išplaunamas į gilesnius sluoksnius, o sunkesniuose – geriau sulaikomas, tačiau dalis jo gali tapti laikinai sunkiau prieinama augalams.
Judriojo K₂O kiekio stebėjimas yra svarbi dirvožemio agrocheminių tyrimų dalis. VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija nuo 1993 m. vykdo ilgalaikius dirvožemio agrocheminių savybių tyrimus. 2025 m. buvo tiriami Kretingos, Kėdainių ir Zarasų rajonai, atspindintys skirtingas Lietuvos dirvožemio ir ūkininkavimo sąlygas.
Lietuvos dirvožemių apsirūpinimas kaliu
Bendra šalies dirvožemių būklė rodo aiškius regioninius skirtumus. Vidurio Lietuvoje judriojo K₂O koncentracijos išlieka vienos didžiausių, o Vakarų ir Rytų Lietuvoje jos mažesnės. Tokius skirtumus lemia ne tik dirvodarinių uolienų cheminė sudėtis, bet ir ūkininkavimo intensyvumas, tręšimo praktikos bei organinių trąšų naudojimas.
Vertinant dirvožemių apsirūpinimą judriuoju K₂O, svarbiausia atsižvelgti į labai mažai (≤50 mg/kg) ir sąlygiškai daug (>150 mg/kg) kalio turinčių dirvožemių dalį. Šiuo metu sąlygiškai daug kalio turinčių dirvožemių Vidurio Lietuvoje nustatyta daugiau nei pusėje tirto ploto (57,2 %), o Vakarų ir Rytų Lietuvoje – atitinkamai 32,4 ir 36,3 % (1 lentelė).
Per pastarąjį dešimtmetį Vidurio Lietuvoje daug kalio turinčių dirvožemių padaugėjo daugiau kaip 10 proc. vnt., kartu sumažėjo mažo ir vidutinio kalingumo plotų. Tai rodo intensyvesnės augalininkystės ir nuoseklesnio tręšimo poveikį. Tuo tarpu Vakarų ir Rytų Lietuvoje labai mažai ir mažai kalio turinčių dirvožemių plotai didėjo – atitinkamai 8,6 ir 7,0 proc. vnt. Šios tendencijos rodo, kad dalyje ūkių kalio balansas dirvožemyje tampa neigiamas.
1 lentelė. Judrusis kalis skirtingų Lietuvos zonų dirvožemiuose (Ilgamečių dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenys, 2003–2025 m.)
| Tyrimų laikotarpiai | Judriojo kalio (K2O) koncentracija mg/kg dirvožemio | Sąlygiškai daug kalio turinčių dirvožemių (>150 mg/kg) | ||||
|
Labai maža (0–50) |
Maža
(51–100) |
Vidutinė
(101–150) |
Didelė
(151–200) |
Didelė ir labai didelė (>201) | ||
|
Pasiskirstymas % (nuo tirto ploto) |
||||||
| Vakarų | ||||||
| 2014–2025 m. | 3,7 | 26,6 | 37,3 | 20,2 | 12,2 | 32,4 |
| 2003–2014 m. | 1,3 | 20,4 | 45,1 | 24,2 | 9,0 | 33,2 |
| Vidurio | ||||||
| 2014–2025 m | 0,9 | 10,7 | 31,2 | 27,7 | 29,5 | 57,2 |
| 2003–2014 m. | 0,5 | 11,6 | 40,9 | 27,5 | 19,5 | 47,0 |
| Rytų | ||||||
| 2014–2025 m | 3,9 | 22,3 | 37,5 | 22,2 | 14,1 | 36,3 |
| 2003–2014 m. | 2,4 | 16,8 | 41,7 | 25,3 | 13,8 | 39,1 |
Remiantis tyrimais kalio atsargos dirvožemyje nėra stabilios, kurias mažina ne tik nepakankamas tręšimas, bet ir kalio išnešimas su derliumi bei išplovimas lengvesniuose dirvožemiuose. Todėl racionalus tręšimas kaliu tampa viena svarbiausių sąlygų siekiant išlaikyti dirvožemio derlingumą ir stabilų augalų produktyvumą.
Judriojo kalio situacija Kretingos, Kėdainių ir Zarasų rajonų dirvožemiuose
Skirtingų Lietuvos regionų tyrimai atskleidė nevienodą dirvožemių apsirūpinimą judriuoju K₂O ir skirtingas jo kaitos tendencijas. Šiuos skirtumus lemia ne tik dirvožemio sudėtis ar klimato sąlygos, bet ir ūkininkavimo intensyvumas bei tręšimo praktikos.
Vakarų Lietuvai atstovaujančiame Kretingos rajone judriojo K₂O kiekiai yra šiek tiek mažesni nei vidutiniškai regione. Čia labai mažo ir mažo kalingumo dirvožemiai sudaro apie 24,3 % tirto ploto, vidutinio kalingumo – 43,8 %, o sąlygiškai daug kalio turintys dirvožemiai – 31,9 % (1 pav.). Per pastarąjį dešimtmetį daug kalio turinčių dirvožemių plotai rajone padidėjo apie 8,2 proc. vnt. Ryškiausi teigiami pokyčiai nustatyti Juodupėnų, Grūšlaukės ir Laukžemės vietovėse. Vis dėlto kai kuriose vietovėse mažai kalio turintys dirvožemiai išlieka vyraujantys – Rūdaičių vietovėje jie sudaro daugiau kaip pusę tirto ploto. Vakarų Lietuvos dirvožemių agrocheminę būklę stipriai veikia didesnis kritulių kiekis. Dėl intensyvesnio maisto medžiagų išplovimo ir mažesnio ūkininkavimo intensyvumo čia dažniau vyrauja mažesnio kalingumo dirvožemiai.
Vidurio Lietuvos zonai priklausantis Kėdainių rajonas pasižymi didesnėmis judriojo K₂O atsargomis dirvožemyje nei Kretingos ir Zarasų rajonai, esantys Vakarų ir Rytų Lietuvoje. Sąlygiškai daug kalio turintys dirvožemiai čia sudaro net 70,7 % tirto ploto, o vidutinio kalingumo – apie 22,5 % (2 pav.). Mažo kalingumo dirvožemių nustatyta nedaug. Per pastarąjį dešimtmetį mažo ir vidutinio kalingumo dirvožemių plotai sumažėjo apie 14,4 proc. vnt., o sąlygiškai daug kalio turinčių – padidėjo. Geriausiai judriuoju K₂O aprūpinti dirvožemiai nustatyti Labūnavos, Akademijos, Krakių ir Kalnaberžės vietovėse. Tokius rezultatus lemia sunkesni, didesnės sorbcinės gebos Vidurio Lietuvos dirvožemiai, kurie efektyviau sulaiko kalį, taip pat intensyvesnė augalininkystė ir nuoseklesnis tręšimas.
Rytų Lietuvoje tirtas Zarasų rajonas pagal bendrą judriojo K₂O kiekį vis dar vertinamas gana palankiai. Čia sąlygiškai daug kalio turintys dirvožemiai sudaro vidutiniškai 52,4 % tirto ploto, vidutinio kalingumo – 33,7 %, o labai mažo ir mažo kalingumo – apie 13,9 % (3 pav.). Tačiau per pastarąjį dešimtmetį sąlygiškai daug kalio turinčių dirvožemių plotai sumažėjo vidutiniškai 13,2 proc. vnt. Ryškiausi neigiami pokyčiai nustatyti Padustėlio, Dimitriškių, Užtiltės ir Salako vietovėse. Nepaisant to, kai kurios vietovės, pavyzdžiui, Pakalniškių ir Nadūnų, vis dar išlieka gerai aprūpintos kaliu. Rytų Lietuvoje kalio mažėjimo tendencijas stiprina lengvesnė dirvožemių sudėtis, didesnis maisto medžiagų išplovimas bei nepakankamas kalio kompensavimas tręšiant.
Lyginant regionus matyti, kad Vidurio Lietuvoje dėl intensyvesnio ūkininkavimo ir sunkesnių dirvožemių kalio atsargos išlieka didesnės, o Vakarų ir Rytų Lietuvoje dažniau stebimas kalio mažėjimas. Tai patvirtina, kad dirvožemio agrocheminę būklę vis labiau lemia ne vien gamtinės sąlygos, bet ir pasirinkta tręšimo strategija.
Apibendrinimas. Tyrimų rezultatai rodo, kad ilgalaikį dirvožemio derlingumą lemia ne tik gamtinės sąlygos, bet ir racionalūs tręšimo sprendimai. Siekiant išlaikyti stabilų derlių ir efektyviai naudoti trąšas, svarbu reguliariai atlikti dirvožemio agrocheminius tyrimus ir tręšimą planuoti pagal realų dirvožemio aprūpinimą maisto medžiagomis.
Informacinį straipsnį parengė:
Dr. Aistė Masevičienė ir dr. Lina Žičkienė
VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija
2026-05-11