Pavasarį svarbiausias klausimas – kiek azoto iš tikrųjų yra dirvožemyje? Nuo to tiesiogiai priklauso tręšimo normos, augalų startas ir galutinis derlius. Efektyvus ir ekonomiškai pagrįstas tręšimas prasideda nuo dirvožemio tyrimų, kurie parodo realų Nmin kiekį. 2026 m. pavasarį tai ypač aktualu: trąšų kainos išlieka aukštos, o perteklinis tręšimas didina sąnaudas ir nitratų išplovimo riziką. Todėl mineralinio azoto (Nmin) tyrimai tampa pagrindiniu įrankiu, leidžiančiu tiksliai suplanuoti pavasarinį tręšimą ir išvengti nereikalingų nuostolių.
Siekiant įvertinti realią Nmin situaciją šalies dirvožemiuose, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija 2026 m. pavasarį atliko daugiau kaip 800 ėminių analizę, iš 0–30, 30–60 ir 60–90 cm dirvožemio sluoksnių. Stebėsena vykdyta pagal LR Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką.
Regioniniai skirtumai mineralinio azoto (Nmin) išlieka ryškūs. Dėl šaltos žiemos šį pavasarį Nmin pokyčiai dirvožemyje yra minimalūs. Vidutiniškai šalyje 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje Nmin nustatyta 47,1 kg/ha – tai tik 5,6 kg/ha mažiau nei 2025 m. rudenį. Tyrimai atskleidė aiškius regioninius skirtumus: didesni Nmin kiekiai būdingi tik Vidurio Lietuvai, o Rytų ir Vakarų Lietuvoje jie išliko mažesni. Tai susiję su rudenį susiformavusiomis skirtingomis azoto atsargomis, kurios per žiemą reikšmingai nekito. Tokius rezultatus lėmė 2026 m. žiemos meteorologinės sąlygos. Sausio–vasario laikotarpiu oro temperatūra buvo 5–7 °C žemesnė už daugiametį vidurkį, o kritulių kiekis siekė tik 40–60 % normos. Kovas išsiskyrė ypač sausringomis sąlygomis – kritulių buvo net 85 % mažiau nei įprasta. Nors žiemą pasitaikė šaltesnių periodų, juos daugelyje regionų švelnino stabili sniego danga, veikianti kaip natūrali dirvožemio izoliacija. Dėl tokių sąlygų nitratų išsiplovimas buvo ribotas, todėl per žiemą Nmin pokyčiai dirvožemyje išliko nedideli, o pavasarį daug kur fiksuotas iš esmės rudenį susiformavęs kiekis. Daugiausia Nmin, kaip ir ankstesniais metais, nustatyta Vidurio Lietuvoje – vidutiniškai 60,0 kg/ha. Mažesni kiekiai fiksuoti Vakarų Lietuvoje – 42,8 kg/ha, o mažiausi – Rytų Lietuvoje – 37,7 kg/ha. Labai maži Nmin kiekiai (≤35 kg/ha, pagal dirvožemio apsirūpinimo Nmin vertinimo skalę) Vidurio Lietuvoje nustatyti 12,1 % tirtų aikštelių, Vakarų Lietuvoje – 42,6 %, o Rytų Lietuvoje – 55,9 %, tai yra daugiau nei pusėje visų tirtų aikštelių. Būtent šiuose plotuose pavasarinio tręšimo efektyvumas bus didžiausias.
Kur Nmin nustatyta daugiausia? Vertinant pagal regionus, didesniu Nmin kiekiu dirvožemio 0–60 cm sluoksnyje (50,1–69,2 kg/ha) išsiskyrė tik Vidurio Lietuvos žemumos vidurinė dalis, apimanti Joniškio, Pakruojo, Pasvalio bei didesnę dalį Panevėžio rajonų, ir Nemuno žemupio pietinė dalis, apimanti Šakių, Marijampolės bei dalį Vilkaviškio rajonų. Tokie rezultatai sietini su sunkesne šių regionų dirvožemių granuliometrine sudėtimi ir intensyvesnėmis auginimo technologijomis, kurios gali lemti didesnes Nmin atsargas dirvožemyje.
Nmin pasiskirstymas po skirtingų augalų ir dirvožemio gyliuose. Augalai ir priešsėliai tiesiogiai lėmė, kiek azoto liko dirvožemyje po žiemos. Mažiausi Nmin kiekiai 0–60 cm sluoksnyje nustatyti po daugiamečių žolių ir ganyklų – 32,5 kg/ha, po vasarojaus – 39,1 kg/ha, po žiemkenčių – 46,2 kg/ha, o daugiausia azoto išliko rudenį pasėtuose žiemkenčiuose ir rapsuose – 56,4 kg/ha. Tokie skirtumai siejami su skirtingu augalų azoto įsisavinimo intensyvumu ir dirvoje po derliaus likusių augalinių liekanų kiekiu, kuris dirvožemyje lemia Nmin atsargas po žiemos.
Vertinant pasiskirstymą dirvožemio profilyje, didžioji dalis Nmin sukaupta viršutiniame 0–30 cm sluoksnyje (29,6 kg/ha), o gilesniuose sluoksniuose jo mažėja: 30–60 cm – 18,6 kg/ha, 60–
90 cm – 16,9 kg/ha. Tai rodo, kad pavasarį augalai pirmiausia naudoja paviršiniame sluoksnyje esantį azotą, todėl tręšimo poreikis priklauso tiek nuo priešsėlio, tiek nuo dirvožemio gylio, kuriame azotas išliko. Toks pasiskirstymas taip pat rodo, kad azoto išplovimo į gilesnius sluoksnius rizika išlieka ribota, tačiau gali didėti lengvesniuose dirvožemiuose ar esant intensyvesniems krituliams.
Sunkūs ir lengvi dirvožemiai: skirtinga Nmin dinamika. Dirvožemio granuliometrinė sudėtis yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių Nmin kaupimąsi ir jo judėjimą profiliu. Šiemet atlikti tyrimai rodo aiškią tendenciją: sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai (moliai ir priemoliai) sukaupė daugiau Nmin, nes juose mineralizacijos procesai vyksta lėčiau, o nitratai mažiau išsiplauna. Tokiuose dirvožemiuose 0–60 cm sluoksnyje Nmin vidutiniškai nustatyta 60,2 kg/ha. Tuo tarpu lengvesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose (priesmėliuose ir lengvuose priemoliuose) Nmin kiekiai buvo mažesni – vidutiniškai 47,9 kg/ha, nes juose rudenį sukauptas azotas greičiau migruoja į gilesnius sluoksnius. Lengviausiuose dirvožemiuose (smėliuose) Nmin kiekis siekė tik 37,4 kg/ha. Tokie skirtumai rodo, kad azoto išsilaikymo ir jo panaudojimas augalams priklauso nuo dirvožemio savybių, ypač drėgmės režimo ir granuliometrinės sudėties, kuri lemia vandens ir maisto medžiagų judėjimą dirvožemyje. Tai turi tiesioginės įtakos pavasarinio tręšimo planavimui, nes skirtinguose dirvožemiuose azoto pasisavinimo ir nuostolių rizika skiriasi.
Kiek azoto iš tikrųjų lieka dirvožemyje pavasarį, didžiąja dalimi lemia viena forma – nitratinis azotas (NO₃⁻). Pavasarį dirvožemyje augalams svarbiausia yra nitratinė azoto forma (NO₃⁻), nes ji lengviausiai pasisavinama augalų ir lemia augalų augimą bei derlių. Tyrimai rodo, kad 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje nitratai sudarė didžiają dalį. Jo koncentracija kito priklausomai nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties ir priešsėlio.
Vertinant dirvožemio tipą matyti aiški tendencija: sunkesniuose priemoliuose ir moliuose nitratinio azoto randama daugiausia – apie 48 kg/ha, tai sudaro didžiąją dalį Nmin. Priesmėliuose ir lengvuose priemoliuose jo kiekis mažesnis – apie 37 kg/ha, o smėliuose – tik 23 kg/ha, nes nitratai čia lengviau išsiplauna. Kiek mažesni kiekiai fiksuoti po žiemkenčių, kaupiamųjų, vasarinių rapsų ir kukurūzų – 34 kg/ha, o mažiausi – po daugiamečių žolių ir ganyklų – tik 18 kg/ha.
Amoniakinio azoto dirvožemyje buvo gerokai mažiau, išskyrus daugiamečių žolių ir ganyklų plotus. Tad pagrindiniai Nmin svyravimai susiję būtent su nitratais. Dėl to tręšimo planavimui svarbiausia yra NO₃⁻ kiekis 0–60 cm gylyje, nes jis tiksliausiai parodo realų pavasarinį azoto kiekį.
Kiek mineralinės sieros yra dirvožemyje ir ką tai reiškia tręšimo sprendimams? Šių metų pavasarį mineralinės sieros (Smin) vaidmuo tręšime tampa toks pat svarbus kaip ir mineralinio azoto, nes būtent siera lemia, ar augalai gebės efektyviai įsisavinti dirvožemyje esantį azotą. Šalies dirvožemiuose šį pavasarį vidutinis Smin kiekis 0–60 cm sluoksnyje buvo 27,3 kg/ha. Tyrimai rodo, kad Rytų ir Vidurio Lietuvoje vyravo dirvožemiai, turintys mažus (10,1–20 kg/ha) ir vidutinius (20,1–30,0 kg/ha) Smin kiekius – tai atitinkamai sudarė 75,8 ir 80,6 % tirtų aikštelių. Tik Vidurio Lietuvoje didesnė dalis tirtų laukų pasižymėjo labai daug (>40 kg/ha) ir daug (30,1–40,0 kg/ha) Smin turinčiais kiekiais, kurie sudarė daugiau nei pusę tirtų aikštelių (55,3 %). Tai reiškia, kad didelėje šalies dalyje sieros atsargos yra nedidelės, todėl tręšimas vien azotu gali būti mažiau efektyvus, ypač lengvesniuose dirvožemiuose, kur siera greičiau išsiplauna. Mažiausiai Smin rasta lengvuose dirvožemiuose, pievose ir ganyklose, taip pat po vasarojaus ir mažesnio intensyvumo žemės ūkio gamybos ūkiuose. Todėl planuojant pavasarinį tręšimą svarbu vertinti ne tik azoto, bet ir sieros kiekį dirvožemyje, nes šių elementų santykis tiesiogiai lemia azoto įsisavinimo efektyvumą. Esant sieros trūkumui, augalai negali pilnai panaudoti azoto, todėl mažėja tręšimo efektyvumas ir didėja nuostolių rizika.
Kaip šiemet tręšti, kad azotas atsipirktų maksimaliai? Šį pavasarį tręšimą verta planuoti pagal realų Nmin kiekį. Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kur daugelyje laukų Nmin nustatyta mažai, azoto normų mažinti nereikėtų – čia jo panaudojimo efektyvumas ir grąža bus didžiausi. Vidurio Lietuvoje, kur Nmin siekia 60 kg/ha ir daugiau, pirmąją azoto trąšų normą galima mažinti 15–30 kg/ha, ypač jei balandis bus drėgnas ir tikėtinas papildomas 10–20 kg/ha Nmin šuolis. Jei 0–60 cm sluoksnyje Nmin yra 50–60 kg/ha, tręšti reikėtų pagal planuojamą derlių; jei mažiau nei 50 kg/ha – normą didinti 10–20 kg/ha, atsižvelgiant į dirvožemio savybes ir planuojamą derlių.
Žiemkenčius pirmuoju tręšimu rekomenduojama tręšti iki 60 kg/ha, o po geresnių priešsėlių – apie 45 kg/ha. Laukuose, kur Nmin <40 kg/ha, svarbu įvertinti dirvožemio našumą: jei našumo balas <40, azoto normų ženkliai didinti nerekomenduojama, o našesnėse dirvose jas galima didinti 10–20 kg/ha, priklausomai nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties. Jei Nmin viršija 70 kg/ha, azoto normą galima mažinti 10–15 kg/ha.
Taip pat būtina įvertinti mineralinės sieros kiekį: jei jos mažiau nei 20 kg/ha, reikalingas papildomas tręšimas. Rapsams rekomenduojama 20–40 kg/ha sieros, o javams, runkeliams, kukurūzams, pupoms ir bulvėms – 10–20 kg/ha. Kadangi efektyviam azoto panaudojimui svarbus tinkamas azoto ir sieros santykis, sieros trūkumas gali riboti azoto įsisavinimą ir mažinti tręšimo efektyvumą.
Efektyvus tręšimas šiemet turėtų būti grindžiamas dirvožemio tyrimais, įvertinant Nmin ir Smin kiekius, dirvožemio savybes bei planuojamą derlių. Tik toks požiūris leidžia ne tik sumažinti trąšų nuostolius, bet ir užtikrinti didžiausią jų panaudojimo efektyvumą. Todėl svarbiausias šio pavasario principas – ne didesnės trąšų normos, o tikslūs, duomenimis pagrįsti sprendimai.
Informacinį straipsnį parengė:
Dr. Lina Žičkienė ir dr. Aistė Masevičienė
VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija
2026-04-10