Dr. Aistė Masevičienė, dr. Lina Žičkienė
VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija
Dirvožemių rūgštėjimas išlieka viena didžiausių dirvožemio degradacijos problemų Lietuvoje. Pastarųjų dviejų dešimtmečių agrocheminiai tyrimai rodo, kad rūgščių dirvožemių plotai didėja, ypač Vakarų ir Rytų regionuose. VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija, vykdydama jai priskirtą valstybinę funkciją, nuo 1993 metų nuosekliai tęsia dirvožemio agrocheminių savybių tyrimus (pHKCl, judriųjų fosforo ir kalio), užtikrindama duomenų tęstinumą. Pagal dirvožemio agrocheminių savybių nustatymo žemės ūkio naudmenose metodiką, 2025 m. buvo tiriami Kretingos, Kėdainių ir Zarasų rajonai, priklausantys skirtingoms Lietuvos zonoms.
Bendra dirvožemio rūgštumo situacija Lietuvoje
Bendra šalies dirvožemio būklė rodo aiškius zoninius skirtumus. Vidurio Lietuvoje pH vertės išlieka aukščiausios, o Vakarų ir Rytų regionuose rūgštėjimas spartesnis. Šiuo metu sąlygiškai rūgštūs dirvožemiai Vakarų Lietuvoje sudaro apie 48,7 %, Rytų – 33,0 %, o Vidurio – 8,2 % tirto ploto. Per pastarąjį dešimtmetį sąlygiškai rūgščių dirvožemių (pH≤5,5) plotai didėjo visoje šalyje: Vakarų – vidutiniškai 8,3 % vnt., Rytų – 6,8 ir Vidurio – 2,8 % vnt. Tai aiškiai parodo zoninius skirtumus ir parodo, kur intensyvesni rūgštėjimo procesai kelia grėsmes žemės ūkio našumui.
Kretingos rajonas – Vakarų Lietuva
Kretingos rajono dirvožemiai – vieni rūgštesnių Vakarų Lietuvoje. Dar prieš intensyvaus kalkinimo pradžią 1964 m. sąlygiškai rūgštūs (pH≤5,5) plotai čia sudarė net 71,5 %. Po trijų dešimtmečių trukusio kalkinimo (1993 m.) jų liko tik penktadalis – 19,8 %, tačiau praėjus dar keliolikai metų rūgštėjimo procesai vėl įsibėgėjo. 2004 m. tokių dirvų jau buvo 29,5 %, 2014 m. – 40,5 %, o 2025 m. – beveik pusė viso tirto ploto (48,3 %).
Kėdainių rajonas – Vidurio Lietuva
Kėdainių rajonas išsiskiria dirvožemio stabilumu ir neutralesne reakcija. Prieš intensyvų kalkinimą (1964–1967 m.) sąlygiškai rūgštūs (pH≤5,5) dirvožemiai sudarė 7,7 %, o pasibaigus kalkinimo darbams (1990 m.) – vos 1,9 %. Teigiamas kalkinimo poveikis išliko iki 2002 m., kai šių dirvų plotai sumažėjo iki 1,0 %. Nors 2014 m. fiksuoti nežymūs rūgštėjimo požymiai (2,0 %), 2025 m. rezultatai rodo, kad padėtis išliko stabili.
Zarasų rajonas – Rytų Lietuva
Zarasų rajone taip pat stebimas dirvožemių rūgštėjimas, nors šio rajono dirvos iš prigimties nėra tokios rūgščios kaip Kretingos, todėl procesas vyksta lėčiau. Prieš intensyvų kalkinimą (1965 m.) sąlygiškai rūgštūs (pH≤5,5) dirvožemiai sudarė 35,9 %, o jam pasibaigus (1991 m.) – 20,5 %. Teigiamas kalkinimo poveikis išliko iki 2003 m., kai šių plotų sumažėjo iki 16,9 %, tačiau vėliau rūgštėjimas vėl suaktyvėjo: 2014 m. sąlygiškai rūgščių dirvų buvo 18,5 %, o 2025 m. – jau 22,9 %.
Dirvožemio rūgštėjimo priežastys ir regioniniai ypatumai
Dirvožemių rūgštėjimą spartina tiek gamtiniai, tiek žmogaus veiklos veiksniai. Dėl to Kretingos rajone būtinos prioritetinės kalkinimo ir pH stabilizavimo priemonės. Nors Kėdainių rajono dirvos – vienos neutraliausių, tačiau vietomis jau fiksuojami pavieniai rūgštėjimo požymiai. Zarasų rajone tai pasireiškia vietiniais rūgštėjimo plotais, kuriems taip pat reikalingas tikslingas kalkinimas. Rūgštėjimą taip pat spartina rūgštūs krituliai, fiziologiškai rūgščios azoto trąšos, pesticidų naudojimas ir mažėjantis kalkinimo intensyvumas. Po nepriklausomybės atkūrimo tręšimo ir kalkinimo praktikos labai išsiskyrė – dalis ūkių dirvas kalkina reguliariai, o kiti plotai paliekami be priežiūros. Tai dar labiau išryškina zoninius skirtumus ir lemia nevienodą pH pokyčių dinamiką šalyje.
Dirvožemio kalkinimas
Lietuvoje vykdyti (1965–1990 m.) kalkinimo darbai įrodė, kad kryptingos priemonės gali ženkliai pagerinti dirvožemio agrochemines savybes. Kad kalkinimas būtų veiksmingas, svarbu stebėti pH pokyčius – dirvožemio tyrimus patartina atlikti kas 3–5 metus, sudarant pH žemėlapius. Tai leidžia tiksliai nustatyti rūgštėjimo plotus ir planuoti tikslingas priemones. Mažai rūgščiuose dirvožemiuose (pH 5,1–5,5) pakanka 2–4 t/ha CaCO₃ kas 2–3 metus, o labai rūgščiuose (pH <5,0) – 4–6 t/ha, atsižvelgiant į dirvos savybes. Dirvožemio rūgštėjimas nėra neišvengiamas – tai procesas, kurį galima valdyti. Nuoseklus stebėjimas ir planingas kalkinimas padeda išlaikyti palankią dirvožemio reakciją ir ilgalaikį ūkio tvarumą.