Dirvožemyje esantis mineralinis azotas yra svarbus žemės ūkio augalų produktyvumo ir aplinkosaugos rodiklis, nes jo kiekiai tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio granuliometrinės sudėties, ūkininkavimo intensyvumo ir regioninių sąlygų. Ankstesni tyrimai rodo, kad kai kuriuose šalies regionuose dėl intensyvaus azotinių trąšų naudojimo dirvožemyje susikaupia pakankamai ar net per daug mineralinio azoto (Nmin). Nors tai ir didina augalų derlių, ilgainiui tokios tendencijos skatina dirvožemio degradaciją bei nitratų išplovimą į vandens telkinius. Siekiant įvertinti realią situaciją šalyje ir užtikrinti tvarią maisto gamybą bei aplinkosaugą, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio laboratorija atnaujino Nmin stebėseną. Ji vykdoma remiantis naujai patvirtinta metodika, rudenį surinkus ir išanalizavus daugiau kaip 260 dirvožemio ėminių iš įvairių Lietuvos vietovių.
Mineralinio azoto kiekiai buvo vertinti skirtinguose šalies dirvožemio rajonuose ir zonose, taip pat po augintų ir augančių augalų bei skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose. Tyrimo duomenimis, šalies žemės ūkio naudmenose Nmin 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje sukaupta vidutiniškai 53 kg/ha. Tačiau atskirose šalies zonose Nmin skirtumai ryškūs: Vakarų Lietuvoje – 46 kg/ha, Rytų Lietuvoje – 42 kg/ha, o Vidurio Lietuvoje – 68 kg/ha. Šiuos pokyčius iš dalies lėmė vyravusios meteorologinės sąlygos. Šiltesnė nei įprasta pavasario temperatūra visoje šalyje skatino organinės medžiagos mineralizaciją, tačiau regioniniai kritulių skirtumai galėjo įtakoti nevienodą Nmin kiekį ir jo migraciją dirvožemyje. Vidurio Lietuvoje dėl šiltesnio ir sausesnio laikotarpio susikaupė daugiausia Nmin, o Vakarų Lietuvoje gausūs krituliai vasaros ir rudens laikotarpiais lėmė didelį nitratų išplovimą ir mažiausius Nmin likučius dirvožemiuose.
Vertinant Nmin kiekį atskiruose šalies dirvožemio rajonuose, dideliu Nmin kiekiu (daugiau nei 80 kg/ha) išsiskyrė Vidurio Lietuvos žemumos vakarinė dalis – Kėdainių, Radviliškio, Šiaulių ir Akmenės savivaldybių rajonų dirvožemiai. Vidutiniai (60–70 kg/ha) Nmin kiekiai nustatyti Nemuno žemupyje (Jurbarko, Šakių, Vilkaviškio r. ir Marijampolės sav. ) ir Vidurio Lietuvos žemumos vidurinėje dalyje (Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir Panevėžio sav. r.). Mažiausi Nmin kiekiai nustatyti (<30 kg/ha) Baltijos aukštumos rytinės dalies bei Pietryčių Lietuvos lygumos pietinės ir centrinės dalių dirvožemiuose. Taip pat maži Nmin (30–40 kg/ha) kiekiai nustatyti daugelyje Vakarinės ir Rytinės Lietuvos dirvožemio rajonuose. Vakarų Lietuvoje tai siejama su didesne metine kritulių norma ir lietingesniais gegužės–liepos bei rugsėjo mėnesiais, kurie lėmė intensyvesnį mineralinio azoto išplovimą jau vasaros-rudens laikotarpiais, o Rytų Lietuvoje – su vyraujančia lengvesne granuliometrine dirvožemių sudėtimi, dėl kurios nitratai taip pat linkę greičiau išsiplauti į gruntinius vandenis.
2025 m. rudenį atlikti tyrimai parodė, kad Nmin kiekiai 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje skirtingose šalies zonose buvo nevienodi. Vakarų ir Rytų Lietuvoje dominavo labai mažai (≤35 kg/ha) Nmin turintys dirvožemiai – atitinkamai 49,2 ir 53 % aikštelių, o didelio azotingumo (>105 kg/ha) – vos 3,2 % ir 2,9 %. Vidurio Lietuvoje Nmin pasiskirstymas buvo palankesnis: mažo (36–70 kg/ha) azotingumo dirvožemiai sudarė trečdalį (33,4 %), vidutinio (71–105 kg/ha) – beveik penktadalį (18,2 %), o labai mažo ir didelio – po 24,2 % visų tirtų aikštelių. Šiuos Nmin skirtumus šalies zonose papildomai paaiškina vyraujanti skirtinga dirvožemių granuliometrinė sudėtis. Didžiausi Nmin kiekiai nustatyti sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiuose (vidutinio sunkumo ir sunkiuose priemoliuose, moliuose), kuriuose vidurkis siekia 63 kg/ha, o mažiausi – lengvuose (smėliuose) – tik 44 kg/ha. Todėl šalies zonose, kuriose vyrauja sunkesni dirvožemiai (ypač Vidurio Lietuvoje), natūraliai susikaupia daugiau Nmin.
Pagal dirvožemio sluoksnius daugiausia Nmin sukaupta viršutiniame 0–30 cm sluoksnyje – 37 kg/ha, o 30–60 ir 60–90 cm – atitinkamai 16 ir 11 kg/ha. Šiltas ir drėgnas rugsėjis paskatino intensyvesnę organinių medžiagų mineralizaciją ir amoniakinio azoto nitrifikaciją, todėl būtent 0–30 cm sluoksnyje rudenį dėl šių priežasčių galėjo būti fiksuotos didesnės Nmin atsargos. Labiausiai išsiskyrė Vidurio Lietuva, kur šiame sluoksnyje Nmin nustatyta 51 kg/ha, palyginti su 29 kg/ha Rytų Lietuvoje ir 32 kg/ha Vakarų Lietuvoje.
Vertinant mineralinį azotą pagal auginamus augalus, mažiausi Nmin kiekiai nustatyti daugiamečių žolių ir ganyklų plotuose (26 kg/ha), kur dirvožemis nuolat dengiamas augalų danga, azotas intensyviai naudojamas, o tręšimas paprastai yra mažesnio intensyvumo. Po vasarojaus (39 kg/ha) ir kaupiamųjų augalų ar kukurūzų (40 kg/ha) rasti Nmin kiekiai – vidutiniai, nes šie augalai sezono metu sunaudoja nemažai azoto, tačiau dažnai tręšiami saikingai, o jų derliaus nuėmimo laikas sutampa su aktyvia mineralizacija. Ryškiau išsiskiria plotai, kuriuose augo žiemkenčiai – čia rudenį Nmin kiekis siekė vidutiniškai 56 kg/ha. Tai siejama su didesniu tręšimo fonu ir intensyvesne šiaudų masės mineralizacija po derliaus nuėmimo. Didžiausi (70 kg/ha) Nmin kiekiai nustatyti žieminių rapsų ir iš rudens sėtų žiemkenčių laukuose, kurie per vegetaciją paprastai tręšiami intensyviausiai, o rudenį susidariusios šiltos ir drėgnos sąlygos skatina papildomą organinės medžiagos skaidymąsi dirvožemyje. Tokiuose plotuose dėl intensyvaus ūkininkavimo ir gausesnio tręšimo rudenį dirvožemyje išlieka didžiausios Nmin atsargos.
Tyrimai parodė, kad 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje nitratinis azotas sudaro pagrindinę mineralinio azoto dalį 78–88 % viso Nmin, o jo kiekiai labai priklauso nuo priešsėlio. Daugiausia nitratų nustatyta po esamų žiemkenčių ir rapsų (62 kg/ha), taip pat po augusių žiemkenčių (47 kg/ha). Mažiausi nitratų kiekiai fiksuoti daugiametėse žolėse ir ganyklose (tik 15 kg/ha). Amoniakinio azoto kiekiai dirvožemyje buvo gerokai mažesni ir tarp skirtingų priešsėlių skyrėsi nežymiai – vidutiniškai nuo 8 iki 11 kg/ha. Tai rodo, kad didžiausi mineralinio azoto svyravimai yra susiję su nitratine frakcija, o amonio kiekiai išlieka gana stabilūs, nepriklausomai nuo žemės naudojimo ir auginamų augalų.
Pirmą kartą stebėsenos laikotarpiu mineralinis azotas buvo tirtas ekologiniuose laukuose ir laukuose, kur auginami trumpos rotacijos tuopų želdiniai. Tyrimai parodė, kad tuopų želdinių plotuose Nmin įtakos turėjo jų tręšimas. Tręštuose plotuose Nmin kiekiai buvo didesni ir tolygiau pasiskirstę dirvožemio profilyje – 0–30, 30–60 ir 60–90 sluoksniuose nustatyta atitinkamai 7, 6 ir 5 kg/ha. Netręštuose plotuose daugiau Nmin sukaupta tik viršutiniame sluoksnyje (7 kg/ha), o gilesniuose 30–60 ir 60–90 cm – atitinkamai 4 ir 3 kg/ha. Tai atitinka tuopų biologinius ypatumus: sparčiai augantys medžiai, turintys intensyvią ir gilią šaknų sistemą, efektyviai sunaudoja prieinamą azotą, todėl tręštuose želdiniuose jis geriau integruojamas į medžių augimo procesus.
Ekologiniuose laukuose, kuriuose augo daugiametės žolės, Nmin kiekiai 0–30 cm sluoksnyje siekė apie 10 kg/ha, o gilesniuose 30–60 ir 60–90 cm sluoksniuose Nmin buvo panašus – apie 4 kg/ha. Arimo plotuose, auginant žiemines kultūras, viršutinis 0–30 cm sluoksnis turėjo daugiau azoto – 23 kg/ha, tuo tarpu gilesniuose sluoksniuose (30–60 ir 60–90 cm) Nmin kiekiai nesiskyrė ir svyravo apie 6 kg/ha. Šie skirtumai atspindi auginamų augalų biologinius ypatumus ir skirtingas ūkininkavimo praktikas: daugiametės žolės kaupia azotą lėtai, daugiausia paviršiuje, o arimo plotuose Nmin koncentracija viršutiniame sluoksnyje didesnė dėl neseniai mineralizuotų organinių liekanų. Be to, ekologiniuose laukuose dėl riboto tręšimo ir nuolatinės šaknų masės paviršiuje azotas dažniau lieka organinėse formose, todėl Nmin būna mažiau, o arimo plotuose dirvos dirbimas ir intensyvesnė augalininkystė skatina greitesnę organinės medžiagos skaidymąsi bei trumpalaikį Nmin padidėjimą viršutiniame sluoksnyje.
Rudenį, kartu su mineralinio azoto (Nmin) tyrimais, buvo atlikta ir mineralinės sieros (Smin) stebėsena. Iš įvairių Lietuvos vietovių surinkta ir išanalizuota daugiau kaip 130 dirvožemio ėminių.
Jei mineralinės sieros kiekis dirvožemyje yra mažesnis nei 10 kg/ha, augalai prastai įsisavina azotą, todėl šis rodiklis ypač svarbus rapsams ir intensyviai auginamiems javams. Tačiau atliktais tyrimais Smin trūkumo (<10 kg/ha), galinčio riboti azoto įsisavinimą, nustatyta nebuvo. Daugiausia tyrimų aikštelių (37 %) 0–60 cm gylyje turėjo vidutinį Smin kiekį – 20–30 kg/ha. Ketvirtadalyje (26 %) jų nustatyta mažai Smin – 10–20 kg/ha. Penktadalis aikštelių turėjo daugiau nei 40 kg/ha Smin, rodantį pakankamas sieros atsargas daugelyje šalies vietovių.
Vidutiniškai šalies dirvožemiuose 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje Smin nustatyta 29 kg/ha, o atskirose šalies zonose – Vakarų, Rytų ir Vidurio Lietuvoje – atitinkamai 23, 26 ir 34 kg/ha.
Mineralinės sieros kiekiai 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje priklauso nuo priešsėlio ir žemės naudojimo intensyvumo. Daugiausia Smin nustatyta esamų žiemkenčių ir rapsų bei po buvusių šių augalų – atitinkamai 32,5 ir 28,5 kg/ha. Vidutiniai kiekiai fiksuoti po buvusių kaupiamųjų kultūrų, rapsų, kukurūzų – apie 26 kg/ha. Mažiausi Smin kiekiai nustatyti daugiametėse žolėse ir ganyklose – 24 kg/ha, bei po vasarojų –(17 kg/ha, kas gali riboti azoto įsisavinimą intensyviai auginamose kultūrose.
Šį rudenį Vidurio Lietuvoje dirvožemio Nmin kiekiai yra pakankamai dideli, tačiau jų išsilaikymas priklausys nuo žiemos sąlygų. Jei žiema, kaip ir pernai, bus be pašalo, o kritulių iškris daug, tikėtinas ryškus nitratinio azoto išplovimas į gilesnius, augalams nepasiekiamus sluoksnius. Rytų ir Vakarų Lietuvoje, kur rudenį Nmin atsargos buvo mažesnės, pavasarį jų natūraliai nepadaugės, nes žiemą organinės medžiagos mineralizuojasi lėtai. Todėl šiose zonose ypač svarbu laiku ir tiksliai patręšti augalus, net ir mažesnėmis normomis. Tuo tarpu Vidurio Lietuvoje, kur rudenį Nmin sukaupta daugiau, būtina anksti pavasarį atlikti dirvožemio tyrimus. Jei Nmin kiekis viršys 60 kg/ha, reikės koreguoti azoto trąšų normas – pertekliaus vengimas padės optimizuoti trąšų sąnaudas ir sumažinti išplovimo riziką intensyviose augalininkystės sistemose.
Praktiniai patarimai 2026 metų pavasariui
· Atlikite pavasarinius Nmin tyrimus savo laukuose – tai padės tiksliai nustatyti azoto trąšų poreikį.
· Taupykite trąšas ten, kur Nmin atsargos didelės (>60 kg/ha).
· Planuokite azoto tręšimą skirtingais laikotarpiais – tai leidžia geriau prisitaikyti prie augalų azoto poreikio visos vegetacijos metu.
· Nepamirškite sieros – be jos azotas nebus efektyviai įsisavinamas.
· Stebėkite pasėlių būklę: vešlūs, intensyviai žali augalai rodo pakankamą azoto kiekį, o užmirkę plotai ar prastai augantys augalai gali indikuoti riziką dėl nepakankamo azoto kiekio ar per didelio drėgmės poveikio.“
Informacinį straipsnį parengė:
Dr. Lina Žičkienė ir dr. Aistė Masevičienė
VDU ŽŪA Nacionalinė aplinkos ir žemės ūkio tyrimų laboratorija
2025-11-20